Senovės civilizacija, žinoma kaip Midgar, gyveno šiurpinančioje pasaulio dalyje, kur dažnai vykdavo baisios audros. Šis regionas buvo ties riba tarp aukščiausių kalnų viršūnių ir gilių, temblingų slėnių, todėl net auštu oru jame visada karščiavo šaltis. Midgario gyventojai buvo pripratę gyventi sunkiomis sąlygomis, tačiau, kai laikai pasidarė ypač sudėtingi, šį kartą jie teiravosi kažko daugiau.
Viename šių sudėtingų laikų, kai šaltukas siautėjo vis slegiantį Midgarą, buvo sukurta paslaptinga technologija pavadinimu Šaltinis. Ji buvo tikras atradimas – energijos šaltinis, galintis apšildyti net patį aukščiausią sniego vilną. Tačiau Šaltinio veikimą valdė tik nedaug žmonių, kurių tapatybė buvo seniai pamiršta.
Midgaro gyventojai, sužinoję apie Šaltinio išradimą, gyveno vilties dienos. Jie iš pradžių turėjo tikslą pasiekti ir iš naujo aktyvuoti Šaltinį, tačiau irgi turėjo išspręsti daugybę uždavinių, iškilusių kelyje. Atrodo, kad visuomet buvo kažkas, kas stengėsi juos sukliudyti – netikėtai slampinėjantys sniegu padengti takai, besikasantis į žemesnę uždarytą sistemą ir daugybė kitų iššūkių.
Pagaliau, po ilgų kovų ir bandymų, Midgaro gyventojai sugebėjo surinkti kiekvieną trūkstamą informaciją ir nukreipti ją į Šaltinio sangrąžą. Tai akimirksniu pakeitė visus gyventojus, neleisdami suprasti, kas tiksliai nutiko.
Skaudytiems Midgaro žmonėms jie buvo kaip angelai iš dangaus, energija nuolat tešildanti jų namus ir kūnus. Daugiau niekas nebedarbavo mezgimo, siekiant išlaikyti šilumą, niekas negaišo daug laiko ramindamiesi, ar ketvirtkampiai kaminai laiku atneš šilumos – Šaltinis tai padarė už juos.
Kiekvienas gyventojas suprato, kad Šaltinis buvo pats spitriausias išradimas, kurį pasaulyje kas nors sukūrė. Ji padėjo išgelbėti Midgarą nuo neišvengiamo šaltuko, o tuo pačiu Šaltinis apsimetė kaip paslaptingas angelas, nuolat teikiantis pagalbą ir šilumą.
Vis dėlto, po kurio laiko, Midgaro žmonės pradėjo nuostabą keisti nerimu. Gyventojai, pripratę prie Šaltinio palaimos, pradėjo nebesišildyti bei gyventi tik tam, kad mėtytųsi nuo vienos pramogos prie kitos. Jie nustojo susirūpinę dėl savo bendruomenės gerovės.
Buvo vienas Midgaro gyventojas, vardu Marcus, kuriam vis mažiau patiko šis naujasis būdas gyventi. Jis suprato, kad kai kuriems žmonėms pradedant būti vis labiau priklausomiems nuo technologijos, jie praranda savo gebėjimus priimti savarankiškus sprendimus. Marcus suvokė, kad labai svarbu sukurti pusiausvyrą tarp technologijos naudojimo ir asmens gebėjimų išsaugojimo.
Jis pradėjo formuoti judėjimą naujam Midgaro gyvenimo būdui, skirtam grįžimui prie gamtos ir asmeniniam augimui. Marcus sugebėjo įtikinti žmones apie svarbų gyvenimo balansą ir, neįsivėlęs į sąmyšį, versdavo juos pagalvoti, kaip panaudoti technologiją siekiant bendro naudingumo, o ne priklausomybės nuo jos.
Per ilgą laiką, Marcus judėjimas tikrai pasiekė savo tikslą. Midgaro žmonės grįžo prie savo šaknų ir išmoko vertinti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus. Technologija buvo visuotinai pripažinta kaip galingas įrankis, bet ne kaip vienintelis išeitis.
Taigi, Šaltinis, supratusi Midgaro gyventojų poreikius, pagelbėjo išgelbėti jų civilizaciją nuo šaltuko. Tačiau tik nuo paties pradėto judėjimo ir mąstymo persikėlimo prie pusiausvyros, jie išgelbėjo savo asmeninius ir bendrakultūrinius ryšius bei grįžo prie natūralaus gyvenimo būdo.
