Mokslininkai jau seniai tyrinėja aštuonkojų ir kalmarų odos skaidrumo mechanizmą. Be to, jie įsitikinę, kad jiems pavyko įminti jų paslaptį ir rasti mokslui priimtiną paaiškinimą. Tačiau tirti kalmarus yra labai sudėtinga – jų odos ląstelių negalima auginti laboratorinėmis sąlygomis. Norėdami išspręsti šią problemą, jie nusprendė sukčiauti. Mokslininkai pradėjo tirti kalmarų gebėjimą keisti odos skaidrumą naudodami žmogaus ląsteles.
Mokslininkai padarė išvadą, kad galvakojų odos skaidrumą lemia pigmentas, galintis keisti sugeriamos šviesos kiekį. Tai kartu su struktūrine spalva daro įtaką tam, kaip šviesa sklinda per nanoskopines odos struktūras. Mokslininkai ypatingą dėmesį atkreipė į leukoforų ląsteles, kurių pagrindinis elementas yra reflektino baltymai. Jie šiek tiek išsklaido šviesą, todėl odos paviršius vizualiai atrodo skaidrus.
Pagrindinis mokslininkų tikslas buvo gauti mechanizmą, leidžiantį kontroliuoti reflektino kiekį odos ląstelėse. Tam jie turėjo į žmogaus ląstelių kultūras įvesti genus, atsakingus už reflektino gamybą, išskirtus iš kalmarų ląstelių. Tada jie rado medžiagą, galinčią reguliuoti jų gamybos lygį – šią funkciją sėkmingai atliko fiziologinis tirpalas. Nors mokslininkai tvirtina, kad jų darbas nėra susijęs su nematomų žmonių kūrimu, tačiau padaryti žmones nematomais nebėra mokslinė fantastika.
