JAV esanti drebulės giraitė, vadinama Pando, laikoma didžiausiu ir seniausiu mūsų planetos kūriniu, atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Kaip įprasta, dėl to kalti žmonės – jų pastangos apsaugoti unikalų gamtos objektą tik paspartino jo nykimą. Laimei, vis dar yra tikimybė, nors ir menka, kad Pando gali būti išgelbėtas.
Pando problema kyla dėl to, kad miškas paskelbtas saugoma teritorija, kaip ir aplinkinė teritorija. Čia labai mažai turistų ir nėra medžiotojų, todėl elniai, briedžiai ir kiti žolėdžiai mėgsta šią vietą. Jie čia jaučiasi saugūs, juolab kad ūkininkų pastangomis pastaraisiais metais regione gerokai sumažėjo natūralių plėšrūnų.
Pando sudaro apie 47 000 genetiškai identiškų to paties medžio klonų, kurie toje pačioje vietoje gyvena apie 14 000 metų ir per tą laiką „išmoko” nekliudyti vieni kitiems. Vienas medis gyvena apie 130 metų, o po to greitai miršta, sunyksta ir supūva. Taip lieka vietos jauniems ūgliams, kurie išauga iš bendros šaknų sistemos – tai natūralus unikalaus organizmo atsinaujinimas.
Tačiau žolėdžių dominavimas neišvengiamai sunaikina Pando. Jie milžiniškais kiekiais ėda jaunų medelių ūglius ir viršūnes, todėl jie žūsta nespėję užaugti. Skirtumas aiškiai matomas ties riba tarp laisvų ir aptvertų sklypų – pastarieji tiesiog knibžda jaunais augalais. Teoriškai galima aptverti visą miško plotą ir taip išgelbėti jį nuo žūties, tačiau kol kas niekas to nedaro.
