Vieną nelemtą vakarą prieš 17 metų „Mozilla” komandos programuotojas Greydonas Hoare’as nuvargęs lipo į 21-ąjį namo, kuriame gyveno, aukštą. Ne todėl, kad mėgo neplanuotas kardio treniruotes, bet todėl, kad sugedo namo liftas. Priežastis buvo tuo metu per daug „protingo” įrenginio, naudojančio pasenusia kalba parašytą programinę įrangą, atminties gedimas.
Ši bloga patirtis įkvėpė Hoare’ą sukurti naują programavimo kalbą „Rust”. Tai buvo kompromisas tarp „C++” ir „Java” metodų. Pirmoji siūlė lankstumą konstruojant funkcijas, tačiau reikalavo griežtos atminties būklės kontrolės, o klaidos grėsė, kad programa žlugs – būtent taip ir atsitiko su nelaimingu liftu. Šiai problemai išspręsti Java pridėjo šiukšlių surinkimo paslaugą, kuri periodiškai valydavo pačią atmintį. Tačiau šis metodas reikalavo daug išteklių ir netiko pigioms visur esančioms sistemoms, įskaitant tuos liftus.
Rust sistemoje atminties būseną programuotojo vardu stebi pati kalba, tačiau pastarasis turi laikytis tam tikrų griežtų kodavimo taisyklių. Gautos programos pašalino atminties problemas, todėl ši idėja greitai išpopuliarėjo ir kalba pradėjo vystytis. Palaipsniui šiukšlių surinkėjas buvo pašalintas, kodavimo taisyklės supaprastintos, o 2015 m. pasirodė pirmoji stabili „Rust” versija. Šiandien ji plačiai naudojama įvairiose pramonės šakose ir oficialiai rekomenduojama kaip labiausiai atmintį tausojanti programavimo kalba.
