Vanderbilto genetikos instituto (JAV) mokslininkai, bandydami pagrįsti žmogaus ritmo pojūtį pagal jo genomo struktūrą, atsidūrė aklavietėje. Jie atliko pirmąjį tokio masto tyrimą, kuriame dalyvavo 600 000 žmonių, siekdami nustatyti genus, padedančius žmonėms geriau jausti ir judėti muzikos ritmu. Rezultatai buvo labai prieštaringi, o tyrėjai padarė esminę klaidą, kurią pripažino.
Už duomenų rinkimą buvo atsakinga komercinė bendrovė „23andMe”, kuri informaciją rinko naudodama klausimynus. Galiausiai paaiškėjo, kad vieno „ritmo geno” kaip tokio nėra, o mokslininkai nustatė 69 lokusus, kurie netiesiogiai veikia žmogaus jautrumą muzikai. Problema ta, kad visos jos susijusios ir su kitomis svarbiomis ritminėmis funkcijomis, pavyzdžiui, vaikščiojimu, pusiausvyra, klausa ir kvėpavimu.
Pasirodo, gebėjimas judėti sinchroniškai su ritmu yra labai sudėtingas įgūdis. Mokslininkai mano, kad paveldimos genetikos vaidmuo šiam bruožui sudaro ne daugiau kaip 16 %, todėl akivaizdu, kad gebėjimui suvokti ritmą įtakos turi daug kitų veiksnių.
Pagrindinė mokslininkų problema buvo baimė, kad atliekant tyrimą gali būti pažeistos socialinės ir etinės normos. Dėl šios priežasties jie apsiribojo tik europiečių genų tyrimu, todėl tyrimo imties negalima vadinti reprezentatyviu.
