Japonijos mokslininkai moksliškai pagrindė, kad kūdikių supimas yra veiksmingiausias būdas nuraminti ir užmigdyti kūdikius. Šis metodas, žmonijai žinomas nuo priešistorinių laikų, pasirodė esąs „tipažas”, kurį plačiai naudoja visi sausumos žinduoliai. Moksle tai vadinama „transportavimo reakcija”, kuri veikia be išimties su visais jaunikliais.
Daugelio rūšių patelės turi nešiotis savo jauniklius iš vienos vietos į kitą, jei iškyla pavojus ar kyla kitoks poreikis. Kūdikis vežimo metu virsta „kroviniu”: jo vestibulinis aparatas atpažįsta būdingus judesius ir siunčia į smegenis komandą atsipalaiduoti ir sustabdyti veiklą. Kūdikis iš neramios būtybės virsta paklusniu ir sėsliu daiktu ir dažnai užmiega.
Mokslininkai atliko keletą eksperimentų, kurių metu motinų su kūdikiais buvo prašoma penkias minutes laikyti juos ant rankų ir vaikščioti po kambarį. Buvo matuojami kūdikio gyvybiniai požymiai, pvz., širdies plakimas. Jie nustatė, kad vieno pasivaikščiojimo nepakanka ir kad geriausia, jei motina palaiko kūno kontaktą su kūdikiu dar kelias minutes po to, kai jį paguldo į lovą. Pasivaikščiojimas sukelia „transportavimo reakciją”, tačiau jei kūdikį tiesiog paguldysite, jo kūnas tai supras kaip perkėlimo pabaigą ir vėl taps aktyvus.
Dar geriau, jei kūdikis verkia ir yra irzlus, nes tai jį išvargina. Jaunas organizmas verkdamas išnaudoja energiją ir greičiau praranda aktyvumą. Tai negalioja, jei kūdikiui skauda, todėl tėvai turi būti atidūs. Todėl mokslininkai padarė išvadą, kad senovinis lopšys idealiai tinka kūdikiams užmigdyti nevarginant tėvų.
