Vieną dieną robotikai susimąstė, kodėl jie turėtų kurti robotą nuo nulio, jei galėtų, pavyzdžiui, paimti gyvą tarakoną (kurį pati gamta jau aprūpino puikiais jutimo organais) ir „įtaisyti” jam tinkamą elektroniką.
Vabzdžiai pasižymi daugeliu žmogui neprieinamų savybių, kurias būtų galima panaudoti savo tikslams: vabzdžiai yra maži, todėl gali prasiskverbti į bet kokius plyšius, judėti labai ribotoje erdvėje ir skraidyti iš vienos vietos į kitą. Kartu su elektronika jų galimybės išauga daug kartų.
Rezultatas – vabzdžių kiborgų šeima, kurią sudaro unikalią uoslę turintys kiborgai skėriai, galintys efektyviai aptikti sprogmenis, mažyčiais dronais tampantys kiborgai lomžirgiai ir kiborgai tarakonai, galintys padėti humanitarinės pagalbos darbuotojams ieškoti griuvėsių aukų stichinių nelaimių metu.
Pirmosios vabzdžių kiborgų versijos naudojo riboto veikimo laiko baterijas, kurias reikėjo keisti arba įkrauti. RIKEN tyrimų instituto (Japonija) mokslininkai žengė dar toliau ir ant kiborgų tarakonų, kalbama apie 6 cm ilgio Madagaskaro tarakonus, pritvirtino saulės baterijas.
Be ličio-polimero akumuliatoriaus elektroniniame rinkinyje yra belaidis imtuvas, taip pat įdėtas į specialų „kuprinė” modulį, kuris valdo vabzdžio kojas. Ši savo ruožtu prijungta prie saulės baterijos – itin plonos 0,004 mm storio plėvelės, esančios ant tarakono nugaros.
Saulės kolektoriaus galingumas – 17,2 MW, todėl jis gali veikti dvi valandas, o po pusvalandžio įkraunamas saulėje.
