1869 m. Londono muziejaus mokslininkai pirmą kartą moksliškai aprašė katidų būriui priklausantį padarą Prophalangopsis obscura, kuris yra tolimas žiogų giminaitis. Vienintelis iki šiol žinomas šio vabzdžio egzempliorius buvo sugautas Indijoje, tačiau nežinoma, kur ir kada. 2009 m. Tibete buvo rastos dvi į ją labai panašios patelės, tačiau dėl duomenų trūkumo nebuvo galima nustatyti jų giminystės ryšio.
Mokslas beveik nieko nežino apie P. Obscura, todėl britų mokslininkai nusprendė atlikti neįprastą eksperimentą. Naudodamiesi modernia įranga, jie atliko vabzdžio sparnų 3D skenavimą ir sukūrė skaitmeninį modelį. Žiogai skleidžia garsus trindami kojas į sparnus, todėl, naudodami modelį, mokslininkai galėjo susintetinti garsus P. Obscura, kad pritrauktų partnerius.
Nustatyta, kad P. obscura skleidžia 4,7 kHz dažnio garsus, kurie yra labai žemi, todėl sklinda dideliais atstumais. P. Obscura sparnai dideli, todėl ieškodama poravimosi partnerio ji lengvai nuskrenda tuos pačius atstumus. Tačiau dėl to jis tampa itin patogiu taikiniu šikšnosparniams – mokslininkai turi netiesioginių įrodymų, kad P. Obscura egzistuoja nuo juros periodo. Taigi, kaip jis išgyveno?
Keliama hipotezė, kad P. Obscura prisitaikė gyventi aukštumose, kur šikšnosparniams per šalta. Kartu čia yra erdvu, todėl patogu keliauti. Mokslininkai nustatė tikėtiną buveinę Tibete ir šiaurės Indijoje, kur ketina įrengti akustines viliokles, kurios skleistų šių vabzdžių garsus, kad surastų galimus išgyvenusius vabzdžius.
